išreta

ìšreta sf. (1) DŽ 1. išretėjimas; vieta miške, kur reta medžių: Net gūdu žiūrint tą be šakų pušį, iškilusią medžių išretoje rš. 2. ppr. pl. daigai, išrauti ką retinant: Ìšretų užteko net kiaulėm pašert Trgn.